Ištrauka iš „Amoris Laetitia“ – popiežiaus Pranciškaus dokumento apie meilę šeimoje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.
„Daug asmenų, kurie gyvena nesusituokę, ne tik yra atsidavę savo pradinei šeimai, bet ir daro daug naudinga tarp savo draugų, bažnytinėje bendruomenėje ir profesiniame gyvenime. Be to, daugelis savo talentus skiria krikščionių bendruomenės tarnystei įsitraukdami į gailestingumo darbus ir savanorystę. Dar kiti nesituokia, nes savo gyvenimą pašvenčia Kristaus ir brolių meilei. Jų atsidavimas labai praturtina šeimą Bažnyčioje ir visuomenėje“.
Mergeliškumas yra meilės forma.
Kaip ženklas, jis primena mums būtinybę rūpintis dėl Karalystės, poreikį be išlygų atsiduoti evangelizacijos tarnystei (plg. 1 Kor 7, 32) ir yra Dangaus pilnatvės, kur „prisikėlę nei ves, nei tekės“ (Mt 22, 30), atspindys.
Šventasis Paulius šitai siūlė, nes laukė Kristaus greito sugrįžimo ir troško, kad visi dėmesį sutelktų vien į evangelizaciją: „Laikas trumpas!“ (1 Kor 7, 29). Vis dėlto jis aiškiai pareiškė, jog tai buvo jo asmeninis apsisprendimas ir troškimas (plg. 1 Kor 7, 6–8), o ne Kristaus reikalavimas: „neturiu Dievo įsakymo“ (1 Kor 7, 25).
Sykiu pripažino įvairių pašaukimų vertingumą: „Kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas kitokią“ (1 Kor 7, 7). Šiuo atžvilgiu šventasis Jonas Paulius II patvirtino, kad bibliniai tekstai „nesuteikia pagrindo kalbėti nei apie santuokos nevisavertiškumą, nei apie mergeliškumo, arba celibato, pranašumą“ dėl lytinio susilaikymo.
Užuot kalbėjus apie mergeliškumo pranašumą visais atžvilgiais, galbūt tinkamiau būtų parodyti, kad įvairūs gyvenimo būviai vienas kitą papildo taip, kad vienas gali būti tobulesnis kokiu nors vienu aspektu, o kitas – kitu. Aleksandras Halietis, pavyzdžiui, teigė, jog santuoką vienu atžvilgiu galima laikyti pranokstančia visus kitus sakramentus, nes ji simbolizuoja tokį didų dalyką, kaip „Kristaus susivienijimą su Bažnyčia, arba dieviškosios prigimties susivienijimą su žmogiškąja“.
Todėl „kalbama ne apie santuokos nuvertinimą susilaikymo naudai“, ir „nėra jokio pagrindo supriešinimui . Jei, vadovaujantis tam tikra teologine tradicija, kalbama apie tobulumo būvį (status perfectionis), tai ne dėl paties susilaikymo, bet turint priešais akis evangeliniais patarimais grįsto gyvenimo visumą“. Vis dėlto susituokęs asmuo gali gyventi meile aukščiausiu laipsniu. Todėl „tobulumas, kylantis iš meilės, pasiekiamas puoselėjant ištikimybę tų patarimų dvasiai. Toks tobulumas galimas ir prieinamas kiekvienam žmogui“.
Jis kviečia sutuoktinius savo santuokine meile gyventi turint priešais akis galutinę meilę Kristui, kaip bendrą kelią Karalystės pilnatvės link.
Savo ruožtu sutuoktinių meilė teikia kitų siMergeliškumas simbolizuoja meilę, kuri nejaučia poreikio turėti kitą kaip nuosavybę, ir taip atspindi Dangaus karalystės laisvę. mbolinių vertybių: viena vertus, yra ypatingas Trejybės atspindys. Juk Trejybė yra tobula vienybė, kurioje vis dėlto egzistuoja skirtis. Be to, šeima yra kristologinis ženklas, nes rodo artumą Dievo, kuris žmogaus gyvenimu dalijasi per įsikūnijimą, kryžių ir prisikėlimą: kiekvienas sutuoktinis su kitu tampa „vienu kūnu“ ir siūlosi dalytis su kitu viskuo iki pabaigos.
Mergeliškumas yra prisikėlusio Kristaus „eschatologinis“ ženklas, o santuoka – „istorinis“ ženklas keliaujantiems žemėje, žemiškojo Kristaus, susivienijusio su mumis ir dovanojusio save iki kraujo dovanos, ženklas.
Mergeliškumas ir santuoka yra ir turi būti skirtingi mylėjimo būdai, nes „žmogus negali gyventi be meilės. Jei jam neapreiškiama meilė, jis lieka sau pačiam nesuprantama būtybė, jo gyvenimas netenka prasmės“.
Mergeliškumas ir santuoka yra ir turi būti skirtingi mylėjimo būdai, nes „žmogus negali gyventi be meilės.
Celibatui gresia pavojus būti patogia vienatve, teikiančia laisvę autonomiškai judėti, keisti vietas, užduotis ir apsisprendimus, disponuoti savo pinigais, susitikinėti su įvairiais žmonėmis kada patinka. Tokiais atvejais suspindi susituokusių asmenų liudijimas. Pašauktieji į mergeliškumą kai kuriose sutuoktinių porose gali atrasti Dievo dosnios ir nesuardomos ištikimybės savo Sandorai ženklą, kuris gali paskatinti jų širdis konkretesniam ir labiau pasiaukojamam disponuojamumui.
Juk yra sutuoktinių, kurie išlaiko ištikimybę ir tada, kai sutuoktinis suserga sunkia fizine liga arba nepatenkina jo poreikių, nors daug progų vilioja ištikimybę sulaužyti ar kitą palikti. Moteris gali rūpintis savo sergančiu sutuoktiniu ir čia, po kryžiumi, pakartoti „taip“ savo meilei iki mirties. Tokia meile įspūdingai sušvinta mylinčiojo kilnumas, atspindintis dovanojančią meilę (caritas), nes tai meilei būdinga labiau mylėti, nei būti mylimai.
Daugelyje šeimų taip pat galime aptikti gebėjimą pasiaukojamai ir švelniai tarnauti sunkaus elgesio ir net nedėkingiems vaikams. Šitai tėvus padaro laisvos ir nesuinteresuotos Jėzaus meilės ženklu. Visa tai celibatiniams asmenims tampa kvietimu dosniau ir būnant prieinamesniems gyventi savo atsidavimu Karalystei.
Šiandien sekuliarizacija aptemdė susivienijimo visam gyvenimui vertę ir nuskurdino santuokinį atsidavimą, todėl „būtina sustiprinti santuokinės meilės teigiamus aspektus“.
Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė
